Goda Rupeikaitė
Net 34 metai praėjo nuo tos dienos, kai buvo sukurtas pirmasis lietuviškas miuziklas – Giedriaus Kuprevičiaus „Ugnies medžioklė su varovais“ (libreto autoriai Saulius Šaltenis ir Leonidas Jacinevičius), tuo metu laužęs tam tikrus stereotipus ir kvietęs pasijusti laisvesniems. Miuziklas (premjera Latvijoje įvyko 1974 m., Lietuvoje – 1976 m.) buvo rodomas apie 6 metus. Atkurtas 2004 m. ir galiausiai ką tik vėl sulaukėme naujos jo versijos premjeros.
Dabar atgimusio miuziklo versiją kaip ir 2004-aisiais režisuoti ėmėsi Gytis Padegimas. Šis režisierius nestokoja įprastos žaismės, netikėtumo, jam būdinga būti arti žiūrovo, jis jaučia auditoriją ir jos lūkesčius, todėl tokie lengvesnio žanro kūriniai puikiai pasiduoda jo kalbai. G. Padegimas šmaikščiai kalba apie rimtus dalykus, romantiškai – apie liūdnus ar net skaudžius. Būdamas nuoširdus jis puikiai moka įtikinti žiūrovą, kad visa, kas vyksta, nors ir žaidimo pavidalu, yra artima ir nutinka visai šalia. Spektaklio choreografė – Agnija Šeiko, dailininkė – Birutė Ukrinaitė.
Tiesą sakant, nepamenu, kaip miuziklas prasidėjo, nes dar renkantis žiūrovams išties buvo sunku susigaudyti, kas vyksta scenoje. Žmonės dar veržėsi pro duris, kai scenoje pasigirdo bruzdesys, panašesnis į repeticiją, aktorių pakvailiojimus, savotišką apšilimą prieš spektaklį. Pamažu veikiančiųjų asmenų scenoje daugėjo, tačiau aktyviai besirenkančių žiūrovų šurmulys nustelbė vaidinančiuosius (o gal tiesiog esančiuosius?). Galiausiai savotišku rėkavimu virtę pokalbiai scenoje garsėjo, o žiūrovai sunerimę pradėjo tilti. Spektaklis prasidėjo… nuo pabaigos, nes šurmuliuojantys peštukai scenoje nurimo tik tada, kai buvo priminta apie Monikos mirtį.
Visoje įžangoje, savotiškame įvade spėjo nuskambėti ir garsiosios „Kregždutės“ – tiesa, tik kaip iš radijo imtuvo sklindantis įrašas, tačiau atrodė, kad statistai, arba pasakojantieji balsai ar galbūt tie varovai iš miuziklo pavadinimo, išgirdę pažįstamas gaidas, labiau atgijo. Šis sumanymas pasirodė ne itin vykęs – buvo panašu į savotišką pataikavimą žiūrovui eksponuojant ir taip jau daug kartų girdėtą dainą. Daugelis žavių dalykų tiesiog užgęsta kartojami, todėl išsigandau, kad taip nenutiktų ir liaudžiai puikiai žinomai dainai.
Veiksmas vyko dviaukštėje scenoje, kuri buvo įrengta gana minimaliomis priemonėmis, vyraujant plytų sienos motyvui, geležinėms konstrukcijoms (kopėčios, sūpuoklės) bei keliems sovietmečio laikotarpio reliktams: apipaišytam suoliukui, žaliai lipdiniais puoštai šiukšliadėžei ir gazuoto vandens aparatui. Buvo bandoma visa spektaklio stilistika laikytis sovietmečio idėjos, nuosekliai pasireiškusios tiek vizualiniu apipavidalinimu, tiek iš garsiakalbių sklindančiais tekstais geležinkelio stotyje ar per santuokos įteisinimo ceremoniją, kai šaltas moteriškas balsas rusišku akcentu vienoda intonacija pranešė, kad išvyksta traukinys ir įsigalioja santuokos įžadai. Scenoje nuolatos atsirasdavę ryškūs guminiai žaislai tiesiogiai asocijavosi su sovietmečio laikotarpio žaislais – ryškiais, grubokais, vienodais. Tačiau tai buvo puikus sprendimas siekiant išgauti nuotaikų virsmą, tikrovės rimčiai suteikti žaismo ir lengvos ironijos. Tai ir buvo bene vienas stipriausių šio pastatymo akcentų: balansavimas tarp rimtumo ir ironijos, tarp žaismo ir romantikos. Tiek muzikine, tiek scenografine prasme šie elementai buvo derinami ir pasiekta neblogų rezultatų. Kaip ir priklauso miuziklams, skambėjo ne viena lengvesnio žanro muzikinė kompozicija ir daina, kartais svyruojanti ties pramoginės estradinės dainos žanro riba, tačiau tie ironiški, šmaikštūs maži atributai tapo atsvara, puikiai išryškinusia tikrąjį spektaklio veidą. Kaip dekoracija taip pat buvo naudojamos ir vaizdo instaliacijos, kuriančios puikius kontrastus. Pavyzdžiui, skambant dainai apie skrydį, pirmą kartą pasirodžius Monikai, matėme milžinišką aukštyn žemyn šliaužiojančią sraigę. Šiame muzikiniame veikale kaip tik vyravo sraigės motyvas. Gal todėl, kad sraigė simbolizuoja savotišką nepriklausomybę ir pastovumą būdama pati sau ir namais, ir jų viešnia?..
Pagrindinius vaidmenis š. m. rugsėjo 17 d. spektaklyje atliko Ona Kolobovaitė, Egidijus Bavikinas ir Mindaugas Zimkus. Nuoširdžiai norisi pagirdi O. Kolobovaitę ne tik už gražų balsą, beje, puikiai derantį tokiam žanrui, bet ir už įtikinamą Monikos personažo kūrimą. Maloniai nustebino aktoriniai jaunosios dainininkės sugebėjimai, ypač atsiskleidę dramatiškiausiuose miuziklo epizoduose. Jos šiurpą keliantis skausmas, naivus mergaitiškas įsimylėjimas ir nuoširdžios vidinės dvejonės negalėjo palikti abejingų. Taip pat ir Julius, suvaidintas M. Zimkaus, įtikino savo naivumu ir aklu noru mylėti. Kiek daugiau spalvų šiame G. Kuprevičiaus miuzikle turi Rolando personažas, kurį E. Bavikinas atskleidė savo solo partija antroje dalyje, vaikinui pradėjus jausti iš po kojų slystantį gyvenimą. Visi personažai yra dramatiniai ir įdomūs, visų vaidmenys reikalauja ne tik gražaus balso ir muzikinių žinių, bet taip pat puikaus aktorinio ir scenos judesio išmanymo. Buvo įdomu stebėti, kaip kinta personažų charakteris, atskleidžiamas muzikinėmis temomis. G. Kuprevičiaus išradingai naudojamos melodijų temos bei instrumentuotė derinant styginius, visą orkestrą ir išryškinant varinius pučiamuosius, taip pat pasirenkant chorą kaip pasakotoją sustiprino itin jausmingas vietas, kaip antai Monikos ir Juliaus meilės scena antroje dalyje, kai į jų romantišką duetą „visu pajėgumu“ įsiterpia choras („Aidija“, meno vad. Romualdas Gražinis) aiškiai perteikdamas artėjančios nelaimės nuojautos dvasią. Lygiai taip pat įtaigiai ir spalvingai kompozitorius naudoja varinius pučiamuosius.
G. Padegimas originaliai, įdomiai, tačiau kartu labai paprastai išnaudojo aktorius, nuolatos užpildydamas sceną judesiu, garsais ar spalvomis. Romantiškoje rimtyje išnyrantys žavūs, žaismingi elementai kūriniui suteikė ypatingą atspalvį ir laisvės jausmą. Pasirodė nuostabus režisieriaus sprendimas panaudoti seną vonią vietoje valties, romantiškoje meilės scenoje pritariamajam choreliui plastiškai mojant irklais, arba „Kregždučių“ scena, kai visi dalyvaujantys veikėjai baltai aprengti kaip statybininkai plasnojo po sceną. Buvo gražu, lengva, miuzikliška ir originalu. Taip pat gana nauja pasirodė ir vestuvių scena, kai pasibaigus ceremonijai jaunieji sulenda į neįtikėtinai mažą pripučiamą spalvotą mašinėlę ir lieka didelėje tuščioje erdvėje susigūžę, dviese. Taip paprastai ir puikiai kontrasto principu sukuriamas netikros realybės jausmas, perteikiamos Monikos dvejonės ir jų abiejų vidinės būsenos.
Nuvylė mintis naudoti fonogramą. Galbūt šis sprendimas buvo pasirinktas dėl ribotų techninių galimybių, mažos scenos ir trūkstant erdvės gyvam orkestrui, deja, padvelkė šalčiu ir netikrumu. Ypač staigūs, nukirsti perėjimai nuo vienos temos prie kitos bei techniškai ne itin tvarkingi mikrofonai, kartais labiau pagaunantys visus pašalinius garsus nei dainininkų vokalą, šiek tiek priminė šventinį mokyklos koncertą. Be abejo, tam tikrose vietose panaudota fonograma sustiprino įspūdį, išdainuotų melodijų ir žodžių gelmę bei jausmus.
Pati G. Kuprevičiaus muzika yra spalvinga ir iškalbinga, todėl papildomi triukai ir šou elementai scenoje nėra reikalingi. Miuziklas pernelyg prasmingas, kad dangstytųsi tuščiais reginiais ir slėptųsi po pirotechnikos dūmais. Todėl džiugu, kad režisierius paliko erdvės žiūrovui pačiam dalyvauti, pamatyti ir išgirsti tai, kas yra svarbiausia ir tikra.
Rodyk draugams
